Nuolatinė ir kintamoji srovė itin{0}}aukštos įtampos (UHV) transmisijoje

Didžiausia UHVDC galimybė yra jos gebėjimas be pertrūkių perduoti didžiulius elektros energijos kiekius tiesiai iš tolimų vietų į konkrečią paskirties vietą.

Pagrindiniai jo pranašumai labiausiai išryškėja perduodant didelius{0}}atstumus,{1}}didelės talpos:

Kuo ilgesnis perdavimo atstumas, tuo jis tampa ekonomiškesnis{0}}: nuolatinės srovės perdavimo linijų sąnaudos yra mažos, todėl jos ypač tinkamos tokioms užduotims kaip hidroenergijos perdavimas iš Jinsha upės ir Yarlung Tsangpo upių į rytines pakrantės sritis, esančias už tūkstančių kilometrų.

Lankstesnės jungtys: veikia kaip universalus adapteris, jungiantis du skirtingo dažnio kintamosios srovės elektros tinklus ir sinchronizuojantis nedidinant trumpojo jungimo rizikos. Tikslesnis valdymas: jo greitas reguliavimo greitis veikia kaip „galios avarinis atsakiklis“, suteikdamas greitą pagalbą tinklo gedimų metu.

Šiuo metu mano šalyje yra pastatyti keli pasaulinės-aukštos-aukštos-įtampos nuolatinės srovės (UHVDC) projektai. Pavyzdžiui, Kunming-Liuzhou-Longyan DC projektas, kuris ką tik atšventė savo penktąsias metines, buvo pirmasis, kuriame buvo pritaikyta UHV lanksti nuolatinės srovės technologija. Jis veikia kaip super įtampos stabilizatorius, skirtas valdyti „nestabilius“ švarios energijos šaltinius (pvz., vėjo ir saulės energiją), bendrai perdavęs daugiau nei 113,5 mlrd. kilovat{8}} švarios energijos į Didžiosios įlankos zoną.

DC yra „taškas{0}}iki-taško“, o kintamoji srovė yra „taškas-iki-daugelio taškų“. Pagrindinis kintamosios srovės UHV pranašumas yra tinklo kūrimas ir lankstus paskirstymas.

Stiprios tinklo galimybės: jis gali sujungti kelis regioninius elektros tinklus į didžiulį sinchroninį tinklą, panašiai kaip greitkelių tinklas.

Lankstesnis paskirstymas: šis galingas tinklas gali gauti „perteklinės energijos grąžinimo ir nepakankamos energijos subsidijų“. Pavyzdžiui, vasarą, kai pietvakariuose gausu vandens, perteklinė hidroenergija kintamosios srovės tinklu gali būti siunčiama į Šiaurės Kiniją; žiemą, kai šiaurėje pučia stiprūs vėjai, gali atvirkščiai palaikyti pietus.

Tai DC „giliojo{0}}vandens uostas“: tai svarbiausias taškas. Didžiuliai elektros energijos kiekiai, perduodami per DC, turi priklausyti nuo tvirto kintamosios srovės tinklo, kad būtų galima priimti, paskirstyti ir „virškinti“. Jei priėmimo tinklelis per silpnas, tai tarsi milžiniškas laivas, plaukiantis į nedidelį žvejybos uostą,-paprasčiausiai negali prisišvartuoti, o sistema yra nestabili.

Todėl pagrindinė mano šalies UHV plėtros koncepcija yra „stipri kintamoji ir stipri nuolatinė srovė“, abiem atvejais veikiant kartu.

Kiekvienas iš jų atlieka savo funkciją: didelėms, atokioms energijos bazėms, tokioms kaip Sindziangas ir Tibetas, nuolatinė srovė efektyviai perduoda elektros energiją; apkrovos centrams, pvz., Šiaurės Kinijai, Rytų Kinijai ir Centrinei Kinijai, naudojant kintamąją srovę sukuriamas tvirtas priėmimo{0}}galinis tinklas, kuris sudaro didžiulį sinchroninį tinklą, užtikrinantį, kad elektros energija „gali būti siunčiama ir gaunama“.

Abipusis palaikymas: be tvirto kintamosios srovės tinklo nuolatinė srovė tampa „medžiu be šaknų“, negalinčiu išnaudoti savo pranašumų perduodant ilgą atstumą{0}}; ir atvirkščiai, be toli-nuolatinės srovės perdavimo kintamosios srovės tinklas negali optimaliai paskirstyti išteklių platesnėje srityje.

Taigi, grįžkime prie klausimo{0}}nuolatinės ir kintamosios srovės tiekimas ne dėl to, kad nebuvo nuspręsta dėl techninio požiūrio.

kaip tik todėl, kad radome optimalų sprendimą: tegul „tiesioginiai skrydžiai“ daro tai, ką moka geriausiai, o „greitkelių tinklas“ – tai, ką moka geriausiai.

Jie abu bendradarbiaus ir dirbs kartu, kad sukurtų efektyvų, stabilų ir galingą šiuolaikinį elektros tinklą.